Tiesiog sveikinu - su tikėjimu pastangų rezultatyvumu ir atkaklumu.
Tam reikalingos neeilinės asmens galimybės ir energija.
Taip ir toliau! Tai retas atvejis Lietuvoje - "besižavinčioje" tik "tokiais kaip visi" :-)ir pakartotine bendra nuomone...visose srityse, valdyme irgi.

Pagarbiai,
Dal;ia German - Zzaks

KAIP IŠ ESMĖS PAGERINTI SEIMO DARBĄ?

Paskutinį rugsėjo sekmadienį Virgis Valentinavičius populiarioje politinėje “Savaitės panoramos” laidoje pasakęs, kad “Seimas paskendo puikybės ir godumo liūne”, įkalė paskutinę vinį į jo ir taip nusmukdytą autoritetą. Kas ir kodėl padėjo šią piniginių priedų “miną” dar aname Seime – kita kalba bei aiškinimasis, o I.Degutienės dėmesys išlaidų problemai tik pakėlė jos pačios reitingus, tačiau Seimo situacijos iš esmės nekeičia. Tik ryžtingos apgalvotos permainos paremtos eilinių seimo narių politine valia bei teisėmis keisti statutą gali pataisyti pašlijusią viso Seimo, kaip ir atskirų seimūnų reputaciją bei užtikrinti geresnę valstybės bei jų pačių politinę perspektyvą. (Man dar 1990 m. teko talkinti rengiant Aplinkos apsaugos įstatymą, parvežti idėjų iš Briuselio, todėl šiokį tokį supratimą apie parlamentų funkcionavimą turiu.)
SEIMŪNO VEIKLOS OPTIMIZAVIMAS
Du-trys savaitiniai plenariniai posėdžiai su trimis dešimtimis balsavimų po 7-10 val. priklausomai nuo politinio barometro, kai dalyvauja iki 140 asmenų, ne tik prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 48 str. nuostatai apie tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, bet ir atrodo absurdiškai “smegenų šturmo” psichologijos požiūriu, nes protinės veiklos higienistai teigia, kad jau 2-3 val. taip dirbant silpnėja jo efektyvumas, o nuolatinis seimūnų nesilankymas plenariniuose posėdžiuose, kur “kankinama įstatymais” tėra tik šios taisyklės patvirtiniams. Kur gi išeitis ir kokia alternatyva? Keturi pusdieniniai posėdžiai po 4-5 val. perkeliant diskusijų svorį į Seimo interneto tinklapyje lengvai įdiegiamą visiems matomą gerai struktūrizuotą forumą tik Seimo nariams iš esmės suefektyvintų ir pagerintų Seimo veiklą, nes: a) bet kuris suinteresuotas seimūnas su kolegomis gali pradėti įstatymo gvildenimą internetinėje erdvėje, kaip ir pristatomąjį tekstą, kurį sako iš tribūnos, nelaukdamas mėnesius iki svarstymo salėje b) tai galima daryti būnant bibliotekoje ar atėjus gerai minčiai sode arba netgi “pusdieninio” plenarinio posėdžio metu...n) atkrenta kalbų iššifravimo ir perkėlimo į popierių darbai. Taip dirbant diskusija tampa skaidresnė, gilesnė, prasmingesnė, o ir išvengiama atvejų, kai baigiantis diskusijai skirtoms minutėms seimūnas “pasodinamas” į krėslą. Plenarinio posėdžio metu trumpai referuojami esminiai diskusijos momentai, į klausimus atsako pristatantis asmuo – atkrenta būtinybė išklausyti jo pristatančią įstatymą ar jo permainas kalbą, kuri būna pateikiama su įstatymo projekto pateikimu internete ir belieka balsuoti žymiai didesniu dažniu nei dabar. Prie tokios darbo formos po 4-5 metų bus vistiek pereita, o vykdant tokio pobūdžio reformą verta Seime pirmiausiai pabandymui ir apsipratimui pasvarstyti internete vieną kurį nors įstatymą įprastine tvarka: komitetų rate, frakcijose, o po to ir bandrai visiems, kad salėje beliktų trumpa 5-10 min. procedūra ir balsavimas. Sutaupius seimūnų laiko ir energijos įstatymdavystėje daugiau dėmesio tektų valstybės-valdžios kontroliavimo konstitucinei prievolei.

PATARĖJŲ-PADĖJĖJŲ PROBLEMA
I.Degutienė mano, kad solidarizuojantis su taupymais seimūnams reikia atsisakyti vieno patarėjo iš priklausančių trijų. Deja, seimo nario veikla yra pernelyg atsakinga, nes ji apima pagrindinius valstybės “svertus” bei milijardines sumas, todėl taupumas įstatymdavystės ir ypač valstybės kontroliavimo srityje gali atnešti žymiai didesnių nuostolių ir praradimų nei kuklus sutaupymas atleidžiant 140 darbuotojų. Kita vertus svarstytinas toks efektyvus patarėjų trijulės modelis: 1) sekretorius-viešųjų ryšių specialistas, kaupiantis informaciją apie rinkėjų lūkesčius, problemas bei nuotaikas, naujus iššūkius, besirūpinantis parlamentaro internetiniu puslapiu (zuokas.lt sektinas pavyzdys), jo ryšiais su žiniaklaida 2) teisininkas užsiimantis įstatymdavystės problemomis 3) auditorius su ekonomine pakraipa užsiimantis ministerijų finansų ar savivaldybei tekusių valdžios finansinių dotacijų kontrole, bet ir papildomų darbinių lėšų, skirtų seimūnui panaudojimui pagal įstatymo raidę. Tai nereiškia, kad tektų atsisakyti “pusbrolių vaikų ar tetų pažįstamų” paslaugų -priešingai, yra itin gerai kai komandą sudaro artimieji, tačiau jų visų kvalifikacija turi būti patvirtinta diplomu, o už mokslinį laipsnį mokamas ir solidokas priedas. Tokiai seimo tobulinimo reformai reikia laiko – metų, kitų, o pirmas žingsnis būtų visų apmokamų padėjėjų-patarėjų kvalifikacijų bei profesijų inventorizavimas bei jų siuntimas į kvalifikacijos kėlimo kursus – auditorių, teisės, viešųjų ryšių. Suprantama, Seimo vadovybei, komitetų pirmininkams gali prisireikti ir kitokių specialistų (valdymo problemų, psichologo analitiko ir pan.), tačiau visa tai turi būti aiškiausiai reglamentuota jei ne įstatymu, tai bent padėjėjų trijulės darbo reglamentu.

VYRIAUSYBĖS VALANDA AR DIENA?
Tai kas vyksta ketvirtadieniais vyriausybės valandos metu Seime atrodo visai neblogai, tačiau dalyko esmė – opozicijos ar konkurentų bandymas sau kaupti reitingo taškus, o ministrų – ginti savas pozicijas, t.y. valanda, kaip rodo ir P.Gražulio poelgis, turi ir neišvengiamų politinio “šou” elementų. Seimūnui pamačius ar sužinojus problemą valstybėje gerai būtų naudotis oficialaus paklausimo vadovaujančiam pareigūnui galimybe, kad ir e-pašto pagalba (neprilyginta konstituciniam “raštu”), į kurį būtų atsakoma ne šmaikščia replika - kaip nutinka, o solidoka problemos studija ar referatu. Tada vyriausybės valanda virstų galutinio atsakymo į paklausimą vertinimu, pakartotiniu spręstinos problemos aštrinimu ar net nekompetencijos išryškinimu su atsakingų personalijų kaita. Turbūt, praverstų ir griežtesnis paklausimų tvarkos ir jų “svorių” reglamentavimas arba net atskiras įstatymas. Penktadienis atstovaujantiems rinkėjus apygardose yra susitikimo su rinkėjais diena, o “senatoriams” patekusiems į Seimą pagal sąrašus penktadienis turi virsti ministerijų bei jų departamentų ir kitų įstaigų, tame tarpe ir teisėsaugos teisėtvarkos parlamentinės kontrolės diena, kaip ir pirmiesiems – savivaldybių, (bent jau valdžios dotacijų srityje).
KAIP PAGELBĖTI LIETUVAI?
Įvykdžius aukščiau išdėstytas permainas Seimo darbas paspartėtų ir gal pagerėtų 20-30 proc., tačiau svarbiausia – iš esmės pradėtų veikti konstitucinė Seimo, kaip aukščiausios valdžią kontroliuojančios institucijos nuostata bei pasikeistų rinkėjų požiūris į jį. I.Degutienė savo kalboje parodė, kad ji kontrolę suvokia kaip ombudsmeno institucijos funkcionavimą, tačiau 20 metų patirtis parodė, kad valstybei to toli gražu nepakanka. Jos teiginys, kad reikia aktyvesnio komitetų bendravimo su visuomeninėmis organizacijomis yra sveikintinas, tačiau vienas kitas “apskritas stalas' su kavute ar atvirų durų diena – praeito XX amžiaus dvasia. Normalioje įstaigoje po jos pasiūlymo momentaliai Seimo tinklapyje turėjo rastis visiems matomas bet ne visiems prienamas interneto forumas skirtas visuomenininkų bendravimui su seimo komitetais išnaudojant visas efektyviausias naujosios komunikacijos technines galimybes. Dialogas taptų nuolatiniu, išaugtų į polilogą su didžiąja visuomenės dalimi ir bent jau atitiktų šiuolaikę demokratijos dvasią. Deja, yra kaip yra, ir tikėtis, kad I.Degutienės bei jos proteguoti Č.Juršėno kartos žmonės imsis modernių būtiniausių permainų, vargu ar galima, o ir maskoliai “kaišios pagalius” stabdydami reformas..
Reali situacija yra tokia – kiek Seimas besiplėšytų, sutelkti, išjudinti inertišką, nepriteklių nuvargintą, komunistinės nomenklatūros dar kartą apvogtą, purvasklaidos nuolatos mulkinamą visuomenę nėra taip paprasta. Netgi buvę seimo nariai – politikai: ar jie prižiūri savo paleistų į gyvenimą įstatymų būvį ir atitikimą realijoms? Išeitis viena – reikia duoti patiems piliečiams tvarkytis. Didžiulis nepasitenkinimas teismais – suteikti galimybę Apeliaciniam teismui turėti pačių piliečių išrenkamus prisiekusius, už kurių rūpestį moka pralaimėjęs bylą, kad netektų valstybei mokėti. Korupcija? Įgyvendinti Romo Sakadolskio tris kertinius pareigūnų veiklos antikorupcinius principus: SKAIDRUMAS, ATSISKAITOMYBĖ, ATSAKOMYBĖ. Betgi, pažvelkite p. seimūnai į ministerijų tinklapius – kiek detaliai ten atspindėta finansinių srautų kryptys bei jų panauda? Bendrą vaizdą šiaip ne taip aptiksite, o detalizacijos -ne. Štai čia ir prasideda neSKAIDRUMAI (interneto laikais!!), kurie padeda išvengti ir realios atsiskaitomybės bei atsakomybės. Tai ar galima naikinti trečią seimūno padėjėjo poziciją, kai reikia jį versti tikru kvalifikuotu vyriausybės kontrolieriumi, padedančiu seimūnui vykdyti Lietuvos Konstitucijos 67 str. 9 p., o ne griauti valstybės priežiūros pamatus? Ar reikia toleruoti kažkieno kažkada sugalvotą absurdišką trijų plenarinių posėdžių, kuriuose “kankinama įstatymais” ir iš kurių bėgama sistemą, kaip ir padėjėjų pareigų neapibrėžtumą? (perskaičius – duokite kitiems, geriausia - kopijas sumeskite į dėžutes, aptarkite su kolegomis ir naudokitės savo TEISĖMIS – teikite valdybai siūlymus, siekite patobulinti Seimo statutą, pagaliau išnaudokite ir pareiškimo teisę posėdžių gale bei naudokitės bendraminčių parama siekiant daugumos būtinoms permainoms ) 2009 10 01 parengė Kęstutis K.Urba